Kas dedasi Love Is Blind dalyvių galvose

Skaičiai yra negailestingi. Per 10 sezonų susižadėjo 57 poros. Šiandien išliko tik 9 santuokos, tai 15.79 %. Tai nėra nesėkmė. Tai prastas neuromokslas.

Su kitu žmogumi kalbame jo nematydami, nes mus skiria siena. Tą akimirką, kai pajuntame romantišką potraukį, smegenų centras atsakingas už racionalių sprendimų priėmimą, išsijungia. Mes, tiesiogine to žodžio prasme, tampame neurologiškai nepajėgūs būtent tada, kai mums labiausiai reikia aiškumo. Šis realybės šou, tą negailestingai paspartina: dalyviai yra izoliuoti, emociškai pažeidžiami ir užlieti dopaminu bei oksitocinu dar prieš įvykstant bent vienam realaus pasaulio suderinamumo išbandymui. Prašyti žmogaus susižadėti po 10 dienų tokioje aplinkoje kognityviniu požiūriu yra tolygu teisinės sutarties pasirašymui veikiant anestezijai.

Tada seka fizinis susitikimas ir dar vienas neurologinis šokas. Išvaizda, kvapas, kūno kalba ir balsas pirmą kartą suaktyvina gilesnes, įgimtas smegenų suderinamumo grandines. Daugeliui porų būtent čia įvyksta atmetimo reakcija.

Net ir tiems, kurie pasiekia altorių, keturios savaitės toli gražu nėra pakankamas laikas. Tvarus suderinamumas atsiskleidžia tik per konfliktus, finansinį stresą, šeimos dinamiką ir varginančią kasdienybės realybę. Laidos formatas to ištestuoti neleidžia. Ankstyvos meilės neurocheminis pakilimas mėnesių mėnesius slepia nesuderinamumą. Vestuvės įvyksta dar prieš nukrentant šiai kaukei.

Būtent šią problemą ir turi išspręsti geras matchmaker'is. „Love Is Blind“ sukuria ryšio jausmą be jo esmės, pašalindama kiekvieną kintamąjį, kurį įgudusi akis panaudotų ilgalaikiam tinkamumui įvertinti.

Poros, kurios išlieka kartu, turi vieną bendrą bruožą: jų pagrindinės vertybės, emocinė branda ir charakterių atitikimas buvo pakankamai stiprūs, kad išgyventų neišvengiamą neurocheminį nuosmukį. Jiems pavyko nepaisant formato, o ne dėl jo.

Šis šou yra pavyzdys to, kas nutinka, jei leidžiame dopamino užlietoms smegenims, netekusioms racionalumo, priimti sprendimą visam gyvenimui.